Žaidimų filosofija, istorija, įvairovė, jų reikšmė (tame tarpe ir stalo žaidimų) - labai įdomus dalykas. Užsienyje tos temos nuodugniai nagrinėjamos. Pirmą kartą apie tai susimąsčiau 1989 metais, kai Paryžiuje, Žoržo Pompidu meno ir kultūros centro atviroje bibliotekoje/jos atviruose fonduose (t.y. visiškai nespecializuotoje bibliotekoje) pamačiau, kiek ten yra knygų ta/panašia tema.
Vienas šių dienų straipsnis lietuvių kalba šia tema:
"Į žaidimą nežiūrime rimtai, juk posakis „tai tik žaidimas“ reiškia, kad objektas ar veiksmas yra nesvarbus, nerimtas. Žaidimų tyrinėjimas, jų analizė gali pasirodyti juokingas užsiėmimas, kai tiek daug rimtų dalykų nėra ištirta. Tačiau mokslininkai šiandien vis dažniau atkreipia dėmesį į žaidimo raidą ir jo reikšmę visuomenėje. Žaidimas tyrimo objektu tapo XIX amžiaus antrojoje pusėje, kai prancūzas Louis Becqas de Fouquièresʼas išleido veikalą, skirtą žaidimų raidai antikoje analizuoti. Tema toliau neliečiama iki XX amžiaus vidurio, kai Johanas Huizinga išleidžia „Homo ludens“, veikalą, tapusį biblija kiekvienam, kuris domisi žaidimo tyrimais. Kiek vėliau Roger Caillois išleidžia veikalą „Žaidimai ir žmonės“, analizuojantį žaidimo svarbą visuomenėje.
J. Huizingos teigimu, žaidimas yra mūsų civilizacijos sudedamoji, o gal net ir pamatinė dalis. Žaidimų tyrinėjimas gali atskleisti skirtingų tautų pasaulio viziją, valdomą tam tikrų taisyklių, kurios nenustoja keistis, kaip ir žaidimai. Žaidimai gali būti raktas į normų, vertybių ir vaizduotės istoriją. Kultūriniu požiūriu žaidimų analizė gali padėti suprasti lyčių santykį tarp mergaičių ir berniukų, taip pat tarp suaugusiųjų – vyrų ir moterų. Žaidžia visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Net dievai – ir tie žaidžia. Žaidimai mums gali papasakoti apie visuomenės gyvenimo organizavimą, jo politinius, socialinius, religinius aspektus.
(...)"
SENOVĖS GRAIKŲ ŽAIDIMAI
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... mai/174645