Paskutiniame ture griežtų nurodymų komandinių nebuvo, nes 100proc. nebuvo aišku ką daryti. Jei baltarusai nelaimi prieš estus (taip ir atsitiko, nors jie labai stengėsi), tai penktai vietai mums reikia pergalės. Kitu atveju užtenka lygiųjų. Man atrodo, kad logiškiausia būtų sutikti lygiom, garantuotai turint 6 vietą ir tikintis estų pralaimėjimo (kas labai tikėtina). Tačiau Aleksejaus žaidimas iš pradžių taip pat neatrodė kažkuo rizikingas. Buvo rami klasikinė pozicija, gal kažkur pavyks apgauti. Kas po to prasidėjo sunku paaiškinti (matyt blogiausia Aleksejaus partija šiais metais), nors greičiausiai daugiausia įtakos tam turėjo pralošimas iš vakaro.
Šiaip sportine prasme turnyras kaip reta nesėkmingas buvo. Ir žaidimo kokybė gera buvo, ir klaidų mažai padarėm, tačiau kiekviena klaida kainavo labai brangiai, o iš priešininkų negavom absoliučiai nieko. Pasaulio čempionate varžovai žymiai stipresni buvo ir klaidų buvo, tačiau buvom šešti tik papildomame mače, blice, nusileidę kovoje dėl 5 vietos. Be taip jau būna. Kitą kartą būtinai pasiseks .
Pats turnyras buvo organizuotas labai tvarkingai, kaip ir visada pas estus. Apgyvendinimas savo sąskaita, tai gyveno kas kur pagal kišenę ir norus. Jei visi turnyrai būtų tokie be jokių incidentų, tai vienas malonumas žaisti.
Dar prisiminiau vieną epizodą. Taisyklėse parašyta, kad už telefono skambutį iš karto nulis. Priešpaskutinę dieną latviai žaidė su baltarusais. Partijos pradžioje pas Butulį suskambo telefonas (na užmiršo žmogus išjungti netyčia). Baltarusai kovojo dėl pirmos vietos ir jiems buvo būtina pergalė. Tačiau jie visiškai į tai nereagavo ir leido jam toliau žaisti. Už tai kitą rytą susilaukė organizatorių padėkos ir kitų dalyvių plojimų. Tai labai gerai iliustruoja bendrą turnyro atmosferą.