Kaip žinote, aš nerašau forume, bet šioje temoje padarysiu išimtį ir vieną savo postą patalpinsiu, nes kaip ir privalau tai padaryti.
Kaip jau parašė Egidijus ir kaip kai kurie patys suskaičiavo - situacija prieš paskutinį turą gavosi tokia, kad jei baltarusai nelaimėtų prieš estus, tai 5 vietai mums būtinai reikėjo pergalės. Lygios tokiu atveju duodavo 6 vietą, pralošimas jau 7. Kažką prognozuoti iš anksto kaip žaisti prieš latvius buvo neįmanoma - vienas dalykas jei tau papuola Misans (gali sutikti lygiom ir neeikvoti laiko), kitas dalykas, jei tau papuola Junkurens (nesolidu kažkaip didmeistriui sutikti su juo lygiom). Poros gavosi tokios, kad tapo aišku, kad bandyti laimėti turiu aš. Edvardas ir Egidijus greitai sutiko lygiom (kas turbūt buvo logiška). Sprendimą žaisti aš priėmiau pats (tuolab, kad jokių komandinių nurodymų nebuvo). Kodėl aš tai padariau? Todėl, kad ką besakytum, bet 5 vieta yra žymiai geriau negu 6, o 6 nedaug kuo skiriasi nuo 7

. O aš buvau garantuotas, kad paimti tą 5 vietą galima tik patiems, nelaukiant ir nesitikint kažkokių dovanų iš kitų. Egidijus sako, kad laukti estų pralaimėjimo prieš baltarusus buvo labai tikėtina. Teoriškai taip, bet praktiškai toli gražu ne taip. Aišku, kiekvienas baltarusas stipresnis už estą, baltarusai favoritai ir t.t. Bet pirma baltarusams nereikėjo pergalės bet kokia kaina (jie garantuotai tapdavo pirmi ir lygiųjų atveju). Ir nors jie ir stengėsi, bet žinojimas, kad tau užtenka ir lygiųjų vistiek įtakoja, neleidžia ir nepriverčia stengtis iš visų jėgų (ką pavyzdžiui pademonstravo Gantvargas diena prieš tai laimėjęs prieš manę, davęs puikią partiją, atidirbęs 200%). Antra - estai labai stiprūs komandine dvasia, palaužti juos nepaprastai sunku. Dar daugiau manę paskatino žaisti tas faktas, kad pažiūrėjus į pozicijas po debiutų baltarusų-estų mače aš jau beveik neabejojau, kad baltarusai estų nepramuš. Pozicijos gavosi tokios "klampios", "tamprios", kur prie estų labai sunku prisikabinti. Taip galų gale ir atsitiko, visi jie apsigino, Unnuk ir Varik prieš Vatutiną ir Gantvargą išvis neturėjo problemų, tik nedaug teko padirbėti Uutmai prieš Tolčikovą.
Mano partijoje gavosi, dėja, visai ne taip kaip norėjosi. Kai pakvepė, kad pozicija tuoj taps visai blanki, nusprendžiau pakeisti jos tipą, kaip sakoma "užsukti", bet dabar galima sakyti, kad tai buvo klaida. Butulis puikiai pasinaudojo duotu šansu. Aš žaidžiau blogai.
Galbūt aš neteisus, bet mano manymu - "geriau padaryti ir pasigailėti, negu gailėtis, kad nepadarei".