Replikuoju paskutiniam Sigio sakiniui: Gal kai kam ir geras…
Šį kartą jo nebuvo: negalėjom (ar nenorėjom) rizikuoti, nes kiekvienas iš trijų Riešuto senbuvių turėjo problemų su sveikata.
Iš principo taip ir liko neaišku: ar blogai sulošėm dėl to, kad vartojom vaistus, ar dėl to, kad neatsigaivinom per karščius alumi ( ar dar kuo stipresniu… ) .
Žaidėm visi (išskyrus Andrių Kybartą ) labai blogai. Aš iš viso dar stebiuosi, kad užėmėm 5-ą vietą (žaidė 8 komandos), nes su tokiu žaidimu, mano nuomone , turėjome likti paskutiniai.
Pagal sudėtį nesijautėm silpnesni , bet žaidėm “siaubingai” – Virgis su Prusakovu praleisdavo paprastus smūgelius, o partijoje su Aleksandravičiumi Virgis sugebėjo žymiai gerenėje padėtyje dar ir "pats sau įvartį įmušt" , gi pas mane tris kartus (!) krito laikas lyginiuose endšpiliuose… (dar vieno laiko kritimo, kur pas mane buvo blogiau, net nebeskaičiuoju…). Manau, kad visų trijų ypač blogą žaidimą nulėmė prasta fizinė forma.
Pati vieta (5-a iš 8-ių) nėra “Riešuto” komandai tragiškas rezultatas, nes kiekviena aukštesnę vietą už mus užėmusi komanda potencialiai gali tą padaryti ir kitame turnyre. Bet kai jos tą padarė šiame turnyre VISOS keturios, tai jau nėra malonus faktas.
Sigis teisingai teigia, kad sąlygos turnyre paprastai visiems būna vienodos. Tik va bėda, kad į tas vienodas sąlygas ne visi vienodai reaguoja : mums, “senukams” (Prusakovui, man ir Virgiui) dienos bėgyje žaisti po tris-keturias partijas vistik yra sunkiau nei jaunimui ; priedo, aš su Virgiu, dalyvaudami įvairiuose turnyruose užsieny, įpratom žaisti su žymiai didesne laiko kontrole, ir tai šiame turnyre darė mums “meškos paslaugą “…
Bet pasikartosiu: pagrindinis mūsų blogo žaidimo faktorius, mano nuomone, buvo mūsų nekokia savijauta, dar prieš vykstant į varžybas.
Nepaisant to, varianto nevykti į varžybas net nesvarstėme, nes norėjom, kad turnyras įvyktų ir taptų tradiciniu.
Savo išvyka į šį turnyrą likome patenkinti ir tikimės, kad gal pavyks kitais metais geriau sužaisti… (bent jau turinio prasme ..
)