Page 1 of 1

eileraščiai

PostPosted: Fri 2010 Sep 03, 21:40
by edvard
Nuo meilės niekur nepabėgsi


Nuo meilės niekur nepabėgsi,
Jinai tave visur pavys.
Ją lyg perkūniją ar giesmę,
Lyg potvynį girdėsi vis.

Nuo jos drebės po kojom žemė,
Ji kaip vulkanas prasiverš.
Ir tu jos prigimtį neramią,
Pajusi skaudžiai ant savęs.

Virš debesų pakilsi- saule,
Tau meilę būtinai primins.
Ir požemio tyliam pasauly,
Ji iš tamsos kalbėti ims.

Dar tau vaidensis žalias krantas,
Kur meilės nėr... o aš juokiuos...
Širdis- tas meilės diversantas-
Sekios tave be atvangos...

A.Baltakis

Re: eileraščiai

PostPosted: Sun 2011 Jan 02, 10:37
by tauras
Bernardas Brazdžionis

Ą Ž U O L A S
Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, —
Ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,
Ar ūkanose prošvaisčių dairaus.
Esu pagairėj aš šiaurinio vėjo,
Esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų...
Daug Nemunuvandens, daug rytmečių šviesių tekėjo,
Ir daug užgeso dar neprabrėškusių žarų...
Ir sirpo vasaros, ir auksu saulė švietė,
Ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,
Visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,
Ir paukštis svetimas nenulenkė šakos!
Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,
Girdėjau aidą jo aukštajam panery,
Mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega,
Ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.
Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,
Mačiau, kaip upės seko ir aukšti kalnai,
Mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė,
Kad jie gyventų čia, kaip žemė, amžinai!

TĖVŲ NAMAI
Kai tave menu aš, tėviške senoji,
Su tavim kai atminimuose esu, —
Sningant ― gėlės žydi, o miškų gelmėj tamsiojoj,
Lyg tavam sodne ― šviesu, šviesu!..

Kai tave menu, tėvų namų ugnele,
Mano šaltos rankos šyla vėl,
Vėl gyventi tavo dienai širdį kelia
Amžinos gyvybės žydinti srovė.

Re: eileraščiai

PostPosted: Sun 2015 Jan 04, 13:59
by tauras
Petras Arminas Trupinėlis
Keleiviai ir šunys
Per kaimą sutemus keleiviai du ėjo
Ir meiliai tarp savęs patyka kalbėjo;
Tik štai iš po vartų sulojo šunytis,
Pamatė keleivius ir ėmė juos vytis.
Ir antras ir trečias išbėgo ant kelio;
Ir taip susirinkę lojo ant žmogelių.
Jau akmeniu mesti keleivis viens taikė,
Bet antras jo sėbras jam ranką sulaikė:
„Et, broli, palauki, ar gali tikėti,
Kad akmeniu šunį priversi tylėti!
Keliaukime mudu , nusibos jiems loti,
Matys, jog nebijom, ir turės nustoti”
Teisybę pasakė: vos varsnas nuėjo,
Jau šunes mažumą nutilti pradėjo;
Kai prieteliai verstą kokį nukeliavo,
Jau šunes gulėjo visi namuos savo.

Žmogeli! Jei sąžinė tavo yr gryna,
Nepaisyk, kad šlovę tau plėšo kaimynai,
Teisingu keliu eik – žinoki, jog paikas,
Nors loja – nustoja, kai pereina laikas.

Re: eileraščiai

PostPosted: Mon 2015 Jul 20, 20:30
by arunas05
Kartą ėjo Dievas ir velnias. Dievas pabaidė karvę - tą įšoko į pelkę ir įklimpo. Atbėga žmogelis šaukdamas : - koks velnias ją čia įnešė! Velnias įšoko į pelkę ir ištraukė karvę. O žmogelis kad džiaugiasi : - ačiū Dievui , ačiū Dievui... Velnias ir sako Dievui : atleisk jam , Viešpatie, nes jis nežino , ką sako....