by tauras » Sun 2011 Jan 02, 10:37
Bernardas Brazdžionis
Ą Ž U O L A S
Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, —
Ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,
Ar ūkanose prošvaisčių dairaus.
Esu pagairėj aš šiaurinio vėjo,
Esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų...
Daug Nemunuvandens, daug rytmečių šviesių tekėjo,
Ir daug užgeso dar neprabrėškusių žarų...
Ir sirpo vasaros, ir auksu saulė švietė,
Ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,
Visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,
Ir paukštis svetimas nenulenkė šakos!
Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,
Girdėjau aidą jo aukštajam panery,
Mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega,
Ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.
Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,
Mačiau, kaip upės seko ir aukšti kalnai,
Mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė,
Kad jie gyventų čia, kaip žemė, amžinai!
TĖVŲ NAMAI
Kai tave menu aš, tėviške senoji,
Su tavim kai atminimuose esu, —
Sningant ― gėlės žydi, o miškų gelmėj tamsiojoj,
Lyg tavam sodne ― šviesu, šviesu!..
Kai tave menu, tėvų namų ugnele,
Mano šaltos rankos šyla vėl,
Vėl gyventi tavo dienai širdį kelia
Amžinos gyvybės žydinti srovė.