Algimantas wrote:Čia kaip tas klausimas: kas pirma - višta ar kiaušinis.
Situacija, kai Lietuvos šaškininkų (suaugusių) beveik nėra pirmuosiuose pasauliniuose dešimtukuose, nekalbant jau apie daugiau (išimtis - galbūt A.Kybartas) nėra gera. Čia - ne personalijų (personalinių priekaištų) klausimas.
Galbūt kitaip ir negali būti. Tokia pozicija patogiausia - ramu ir gražu. Matyt, be reikalo pradėjau apie tai kalbą.
Algimantas Kačiuška
Kalba visai ne be reikalo, bet dėja toliau kalbų Lietuvoje niekas neeina. Nu nėra pas mus (tarp kitko ir ne tik pas mus) kažkokių harizmatiškų lyderių (kalba eina nebūtinai apie stiprus žaidėjus, personalijas, vardus, o net atvirkščiai - apie menedžerius, agentus) galinčių pritraukti lėšas (kaip Olandijoje), nėra ir dotacinio valstybinio finansavimo, koks iki šiol išliko Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Šiose postsovietinėse šalyse daug kas sprendžiasi ne federalinio, o vietinio biudžeto lygyje. Mano pozicija - neturint tokių pinigų, rezultatai apie kuriuos sako Algimantas - lietuvių buvimas pirmuose pasaulio dešimtukuose ar net daugiau - yra iš fantastikos srities. "64" tai kartais dar pavyksta Andriui (vistik konkurencija ten mažesnė nei "100", padeda ir egzistuojančios "kvotos" nuo vienos šalies finaliniame aštuntuke), "100" gi "prasiskverbimas" į pasaulio čempionatą tarp 20 geriausių jau yra didžiulis pasiekimas. Taip, norisi geriau, daugiau, aukščiau, situacija visai ne "ramu ir gražu", bet bukime realistais.
Tam kad ateitų aukšti rezultatai iš pradžių reikia daug įdėti, ir ne tik sportininko pastangų, bet ir pinigų. Ant tuščios vietos žolė neužaugs, po gulinčio akmens vanduo netekės.
Paprastas pavyzdis. Gyveno mieste Naberežnye Čelny mergina Tamara Tansykužina. Buvo ji nors ir gabi, bet tuo metu tik kandidatė į sporto meistrus, kokių šimtai. Ją pamatė patyręs treneris ir menedžeris Jurij Čertok iš Išimbajaus, savo metu daug nuveikęs, kad įkūrti šiame visai nešaškių regione puikią šaškių mokyklą ir pasakė: "Jeigu nori tapti pasaulio čempione - persikrauk pas mus. Tau bus sudarytos visos sąlygos, tau nereikės niekuo rūpintis - gausi būstą, stipendiją, treniravimo bazę, sparing-partnerius, o tau reikės tik siekti tikslo ir dirbti (treniruotis)". Taip ir įvyko. Bet atkreipkite dėmesį - buvo dirbama perspektyvai, nors ir su mergina su potencialu, bet be garantijų rezultato. Taigi iš pradžių vistik buvo pinigai, o paskui rezultatas (aišku po to, kai Tamara tapo pasaulio čempione, vardas ir titulas leido atėiti visai kito masto pinigams, bet tai jau kita istorija - pinigai daro pinigus). Lygiai taip pat (perspektyvai) dabar dirbama su Meurs ir Boemstra Olandijoje, Guliaevu ir Šaibakovu Rusijoje ir t.t. Maža to, taip dirbama ir kiekvienoje kitoje sporto šakoje, kur norima pasiekti pasaulinio lygio rezultatų. Mes gi apie tai negalime net svajoti - pas mus daug talentų (dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių) buvo prarasti. Aš įsitikinęs, kad Domčev, Jankūnas, Kybartas, Kulakauskaitė galėjo daugiau pasiekti - finansavimo ir paramos stoka neleido jiems pilnai realizuoti savo potencialo.